| so...
taigi, galite pasveikinti - turiu magistro laipsnį. Liko gauti popierinį įrodymą. Mano darbas įvertintas puikiai, ko nesitikėjau. Vadovas sakė, kad vertina mane 9, nors ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl. Priėjau išvados, kad jis tiesiog nenori pasirodyti per daug palankus studentams, tipo tikėjosi pagarbos iš kitų dėstytojų. Nors jis ir visą laiką vėlavo skaityti mano darbą, bet šį kartą pasirodė šauniai - į gynimą atvyko laiku. Per daug jaunas jis dar magistro darbams vadovauti. Man nepasisekė - turėjau eiti gintis priešpaskutinė (tiksliau paskutinė, nes po manęs esantis studentas kažkodėl nepasirodė). Truputį nervinausi, visgi atsakingas momentas. Baimės prieš auditoriją nejaučiu, kažkada seniai ją "pamečiau" kažkurioje auditorijoje ;) Kalbėjau visai gerai, sakyčiau, puikiai. Viską pasakiau kaip reikėjo, kada reikėjo. Atsakiau į beveik visus klausimus. Tiksliau atsakiau taip, kad niekas dėl to pretenzijų neturėjo. Žinoma, Janeliūnas uždavė savo kultinį klausimą: "O kam viso to reikia?" Beveik pradėjau žvengti, kai išgirdau šį klausimą. Vadovas pasisakė teigiamai, pripažino, kad darbas per daug platus ir sudėtingas, tačiau aš padariau viską. Po to kalbėjo mano recenzentas. Tiesa, tokia smulkmena - prieš gynimą aš negavau recenzijos, kaip yra priimta, todėl per gynimą aš pirmą kartą turėjau išgirsti recenzento įvertinimą. Yep, iš vakaro turėjau tokią svajuko dramblionę, kad recenzentas atsistos ir įvertins mano darbą geriau už vadovą. Kažkaip taip ir nutiko iš tikrųjų. Pasirodo, mano darbas yra tiesiog puikus, aš pateikiau savo darbe labai drąsius sprendimus, kurie yra visiška naujovė ir netgi prieštarauja pasaulyje pripažintiems darbams, tačiau tai yra puiku. Ir t.t. ir pan. Žo, recenzentas A.Mitašiūnas pasiūlė vertinti mano darbą ne mažiau 10 balų. Tai štai taip, niekas ir neįvertino mažiau. Po rezultatų paskelbimo recenzentas priėjo ir paspaudė man ranką. Girtis negražu, bet esu viena iš nedaugelio magistrantų, kurie gavo 10. |