Pavasaris. Šilta. Saulė. Žalia. Kaštonų vaikai - besiskleidžiantys žiedeliai. Pagaliau...
Mūsų kieme auga didelis kaštonas. Visada žavėjausi Žalgirio gatve, kadangi ten daug daug kaštonų. O po to išsikraustėm į Domus galeriją, kur kaštonų nebuvo. Negi galėjau kada nors svajoti, kad gyvensiu name, šalia kurio auga kaštonas? Begalinė laimė...

Taigi... per savo ilgą ligą beveik praleidau kaštonų žydėjimą... Bet vis tiek gražu... Lauksiu kaštoniukų...

Каштаны отцвели, даже не успела ими толком порадоваться. А кажется, совсем недавно я собирала коричневые каштаны, которые теперь нахожу повсюду.
Писать не о чем. Работы и учёбы столько, что некогда подумать о том, что написать. Света в конце ещё не видать. Хочу отпуска, уехать наконец в Питер, на Алтай и не думать о том, что есть здесь.
Работа.. есть реальная возможность её сменить, но в данный момент не знаю, что лучше. Решила пока оставить всё на потом. Пока же пойду на уже третье решающее интервью. Потом буду сдавать сессию. Потом отпуск. А потом будем решать, что выбирать.

---

Kaštonai peržydėjo, net nespėjau normaliai jais pasidžiaugti. O atrodo, kad visai neseniai aš rinkau rudus kaštonus nuo žemės. Dabar visur randu tuos dar rudenį surinktus kaštonus.
Rašyti neturiu apie ką. Darbo ir studijų tiek, kad nėra kada svarstyt, ką galima būtų parašyti. Šviesos gale dar nesimato. Noriu atostogų, išvažiuoti į Piterį, Altojų ir negalvoti apie tai, kas čia lieka.
Darbas... Yra reali galimybė pakeisti darbą, bet šiuo momentu nežinau, kas yra geriau. Nusprendžiau kol kas viską palikti taip, kaip yra. Kol kas eisiu į trečią lemiamą pokalbį. Po to laikysiu sesiją. Po to atostogos. O po to svarstysiu, ką rinktis.

Ok. Dead again

man patinka kaštonai. Šiandien eilinį kartą ėjau į darbą Žalgirio gatve - Kaštonų gatve ir žiūrėjau sau po kojom, tikėdamasi rasti kaštoną. Staiga pamačiau vieną, gana greitai - kitą. Tada jau nebelaukiau - čiupau jį. Guli dabar pas mane vienas darbe ant kompo. Kitas namie lentynoj, dar vienas - kupriake, jis turi savo istoriją. Kažkada važiavau su dviračiu į faką, sustojau Žalgirio ir Kalvarijų sankryžoj, po kojomis pamačiau kaštoną. Žiauriai užsimaniau jį paimt, bet iš pradžių neišdrįsau, o vėliau apsigalvojau - kam žudyt tokį mažą vaikišką norą, juk gyvenime ir taip dažnai neleidžiam sau daryt tai, ko norim. Dar vieną padovanojau Liu, kai susipykom, tiesiog norėjau susitaikyt, suradau kaštoną, tris raudonus lapelius ir padovanojau...
O iš darbo variau Žalgirio gatve link Saltoniškių, dairiausi, ieškodama kaštonų, o tada prieky pamačiau visai mažą vaiką, kuris lygiai taip pat kaip ir aš žiūrėjo sau po kojom, tikėdamasis rasti kaštoną. Pasijutau lyg bučiau lialia, faina.

Zalgirio gatvej labai graziai zydi kastonai