mostly...

nu žo, jau visą savaitę negaliu prisijungti prie livejournal. Tiksliau nueinu į savo puslapį, bet jeigu prisiloginu, tuomet jau niekas nebeatsidaro. Gal tai likimo ironija, gal kas, bet matyt jeigu šitaip ir toliau, teks pasitraukti iš čia.

---

с наступающим тебя, xekc

Nors ir labai retai darbe ką nors rašau į LJ. Nors ir beveik niekada neskaitau darbe LJ. Šį kartą padarysiu išimtį.
Šian patyriau didžiulį kaifą... Šiaip vakar buvo ne ką blogiau, tačiau vakar teko važiuoti prieš vėją, o šian vėjas padėjo greičiau važiuot.
Vakar. Dviratis. Karšta. Neskubu. Pagaliau išvažiuoju iš miesto. Aplenkia mikruškė, kurioje važiuoja Liu. Lėtai važiuoju. Saulė pasislėpė. Žiogai. Kaifas. Kokį km nuo namų susitiknku Liu. Jis specialiai išlipo anksčiau ir laukė.
Šiandien. Dviratis. Vėsu. Vėjas į nugarą. Važiuoju greitai. Palieku Liu stotelėje. Liu autobuse. Aplenkia. Irgi aplenkiu autobusą. Ir taip kelis kartus. Įvažiuoju į miestą. Važiuoju greitai. Laiminga. Gera...

P.S. važiuodama nuo Taurakalnio susitikau bendradarbę, kuri važiavo su mašina. Ji tikrai patikėjo, kad man buvo smagu važiuoti su dviračiu. Tačiau po to jau darbe susitikau bendradarbį, kuris kokius 10 kartu paklausė: "Tu nemeluoji, kad tau patinka važiuoti su dviračiu, juk tai nesamonė, juk geriau su mašina..." Nieko neaiškinu tokiem žmonėm. Netikit - jūsų problemos. O man žiauriai faina...

Silence in my LJ...
I don't have anything to say...
I don't want anything to say...
I'm alive... Not in LJ...

so...

taigi, galite pasveikinti - turiu magistro laipsnį. Liko gauti popierinį įrodymą. Mano darbas įvertintas puikiai, ko nesitikėjau. Vadovas sakė, kad vertina mane 9, nors ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl. Priėjau išvados, kad jis tiesiog nenori pasirodyti per daug palankus studentams, tipo tikėjosi pagarbos iš kitų dėstytojų. Nors jis ir visą laiką vėlavo skaityti mano darbą, bet šį kartą pasirodė šauniai - į gynimą atvyko laiku. Per daug jaunas jis dar magistro darbams vadovauti. Man nepasisekė - turėjau eiti gintis priešpaskutinė (tiksliau paskutinė, nes po manęs esantis studentas kažkodėl nepasirodė). Truputį nervinausi, visgi atsakingas momentas. Baimės prieš auditoriją nejaučiu, kažkada seniai ją "pamečiau" kažkurioje auditorijoje ;) Kalbėjau visai gerai, sakyčiau, puikiai. Viską pasakiau kaip reikėjo, kada reikėjo. Atsakiau į beveik visus klausimus. Tiksliau atsakiau taip, kad niekas dėl to pretenzijų neturėjo. Žinoma, Janeliūnas uždavė savo kultinį klausimą: "O kam viso to reikia?" Beveik pradėjau žvengti, kai išgirdau šį klausimą. Vadovas pasisakė teigiamai, pripažino, kad darbas per daug platus ir sudėtingas, tačiau aš padariau viską. Po to kalbėjo mano recenzentas. Tiesa, tokia smulkmena - prieš gynimą aš negavau recenzijos, kaip yra priimta, todėl per gynimą aš pirmą kartą turėjau išgirsti recenzento įvertinimą. Yep, iš vakaro turėjau tokią svajuko dramblionę, kad recenzentas atsistos ir įvertins mano darbą geriau už vadovą. Kažkaip taip ir nutiko iš tikrųjų. Pasirodo, mano darbas yra tiesiog puikus, aš pateikiau savo darbe labai drąsius sprendimus, kurie yra visiška naujovė ir netgi prieštarauja pasaulyje pripažintiems darbams, tačiau tai yra puiku. Ir t.t. ir pan. Žo, recenzentas A.Mitašiūnas pasiūlė vertinti mano darbą ne mažiau 10 balų. Tai štai taip, niekas ir neįvertino mažiau. Po rezultatų paskelbimo recenzentas priėjo ir paspaudė man ranką. Girtis negražu, bet esu viena iš nedaugelio magistrantų, kurie gavo 10.

Taigi, rytoj ginsiuos savo temą valstybinėje egzaminų komisijoje. Tema baisi: "Proceso gebėjimo lygio pagal ISO/IEC 15504 atitikties antrajam CMMI brandos lygiui tyrimas".

---

Ну что же, завтра защищаю свою тему. Тема ужасна. Англ. вариант: "The Analysis of ISO/IEC 15504 Process Capability Level Mapping to CMMI Second Maturity Level".

Hehe, dabar suprandu, kad buvau neteisi taip kalbėdama. Laukiu nesulaukiu, kai magistrinio nebebus, kai viską galėsiu numesti toli toli ir dirbti. Dirbti tiek, kiek noriu, kiek reikia, ką noriu, ką reikia. Iš tikrųjų nieko čia baisaus - vien tik dirbti. xekc žinojo, ką kalba ;)

24

Небо... Звёзды... Чувства... Жизнь...
Я протягиваю руку и дотрагиваюсь до... (неужели???) до неба. Да, до неба. Потому что оно здесь - совсем рядом, надо просто обратить на него внимание. Внимание всегда обращено не на такое...
Мысли. Скручиваются в клубок и падают мне на колени. Чем больше я их пытаюсь распутать, тем больше они запутываются.

( Звёздное небо )

Я научилась молчать. Даже самой странно. Раньше желание написать то, что чувствуешь чаще воплощалось в жизнь... Я просто научилась молчать...

---

Išmokau tylėti. Net pačiai keista. Anksčiau dažniau parašydavau tai, ką jaučiau, apie ką galvojau... Aš tiesiog išmokau tylėti... Tiesiog...